Old and New me

Visada buvau už savęs tobulinimą. Nemaniau, kad nėra tų charakterio savybių, kurių nebūtų įmanoma atsikratyt, ar bent jau "apšlifuot", ir nėra tų, kuriuos per sunkų savęs tobulinimo darbą negalėtum įgyti. Dažniausiai rasdavau tam ir noro, ir jėgų, ir valios, nors būdavo sunku. Maniau, kad galiu sukurti bent kažkiek geresnę SAVE, atsikratyti savy to, kas mano manymu (o kartais - ir ne tik mano), man netinka, ir įgyti to, ko norėčiau turėt. Troškau priartėt prie to sau susikurto idealo. Ir po truputį, step by step, artėju.

Kartais pastebiu, kad įgijusi savo norėtas asmenybės savybes, aš pamažu prarandu tas, kurios mane erzindavo, užknisdavo, ir trukdydavo idealiosios naujosios savęs kūrimui. Aš paprastai tuom džiaugiuos, kaip paprastai būna man pamažu įgyvendinant savo išsikeltą tikslą. Naujoji aš vis dažniau ima dominuoti mano kasdieniame gyvenime, mano ateities planų keitime, mano išgyvenimuose, vertybėse, vertinime, užimdama senosios aš vietą. Netobuloji senoji aš prasivežia nevaldomai, netikėtai, bet kuo toliau - tuo mažiau.
Bet visgi be džiaugsmo, man būna akimirkų, kuomet aš norėčiau vėl pajausti senąją aš, bet aš jau nebesugebu to padaryt. Pragmatiškoji naujoji aš neužleidžia užsiimtų pozicijų. Senoji aš pamažu nyksta, ir kai aš tai suvokiu, jaučiuos lyg netekčiau artimos draugės.
Žinau, kad ryt galvosiu, jog čia tik elemntarus sentimentalumas, tačiau ilgiuosi senosios savęs . Tos, kuri lengvai sugebėdavo sudrebinti tokius ramius vasaros vakarus.
Šįvakar man jos truksta ir aš noriu, kad ji būtų su manim.

Žalios žalios kelnės

Niekad negalvojau, kad toks dalykas kaip Eurovizija gali mane įkvėpti kūrybai (taip taip, apie kūrybos kokybę nešnekam :D). Vat, ko žmogus neprigalvoji sedėdamas 3 dienas be interneto :DDD



Žalios vengro kelnės taip užveža mane
Jei galėčiau, tai žiūrėčiau visą dieną į jas.
Sintetinės grožybės, šokis seksualus
Jei būčiau gėjus, vesčiaus jį į namus.
Nesvarbu, jog jo šokėjoms trūksta sijonų,
Vis tiek daina kaip tikrų balvonų.
Ji tinka tik bare, išgerus daug alaus
Kitais atvejais - nieko nesigaus.

Kelnės gražios, tik daina išprotėjus.
Blogiau jau nebus, gerai, kad nelaimėjo!





Pataisa: tikrai nuoširdžiai maniau, kad gražesnių kelnių nebuna, kol nepamačiau Vokietijos pasirodymo ir vengro otkotiūras nublanko ir visiškai pasimiršo... Yeah, life is cruel!



Video matote mano "mūzių" xD

Nepastovumas

Jau seniai nebuvo tokio gražaus rudens.
Tiek daug saulėtų dienų.
Tokio žydro žydro dangaus.
Ir tokios didelės sumaišties mano galvoje ir širdyje.
Turbūt kažkas buvo velniškai teisus pasakydamas, jog taip dažnai žmogus nežino, ko nori.
Aš - irgi ne išimtis.
Nežinau, ko ieškau gyvenime. Laimės? Meilės? Vidinės pusiausvyros? Ar tiesiog daugiau tvarkos savo jausmuose?
Turbūt visko iškart, ir dar daugiau.
Norai - toks nepastovus dalykas.
Kaip ir jūra rudenį.
Kaip ir mano nuotaikos.

Būna dienų, atrodo, aš tikrai jaučiuos kaip nesava. Niekas manes nedžiugina ir aš aš nieko nesugebu nudžiugint. Jaučiuos svetima bet kam, ir visi man taip pat atrodo tokie svetimi. Rodos, taip daug norėtum pasakyt. Bet nežinai, nei kam, nei kaip, nei ar tikrai to nori.
Norėtusi būti tokia vidutinybe, nepastebimu, neįsimenančiu ir neryškiu, beveik bespalviu, kvėpuojančiu ir egzistuojančiu gyvu organizmu, praeinančių pro tą gausybę svetimų žmonių. Tų, kurie mane supa, kad ir ką aš daryčiau.
Sedėčiau paskaitose.
Apsipirkinėčiau Maximoje.
Slėpčiausi nuo lietaus.
Vaikštinėčiau be tikslo po senamesčio gatves.
Visur, kur tik bebūčiau, man vaidenasi man tos skarbios ir piktos, viską stebinčios akys, įremtos į mane.
Nenoriu tų žvilgsnių.
Nenoriu to dėmesio.
Nenoriu, kad tie žmonės tartų mano vardą ir manytų žinantys viską apie tai, kokia aš esu.
Nenoriu, kad jie mane pažinotų.

Tiesa, būna dienų, įsimintinų ir saulėtų.
Su draugiškomis šypsenomis.
Kupinų ne apsimestinio rūpesčio.
Ir neįkyraus dėmesio.
Tada aš tik džiaugiuos, jog esu tokia ryški.
Jog galiu spinduliuoti šilumą kitiems.
Kad galiu jiems kalbėti ir juos išgirsti.
Tada noriu, kad ir kita diena būtų tokia pati.

..............................................................
...anyway...
Dienos vtokios pat saulėtos.
Dangus toks pat skaudžiai žydras.
O ruduo ir vėl juokiasi iš mano žmogiškosios tuštybės.

My Sweet Memories

Prisimenu, vaikystėje labai norėjau turėti mažą dailią paslapčių skrynelę, tokią, kokią mano matytuose filmuose turėdavo visos karalaitės ir princesės.
Kurioje saugodavo sau brangius niekučius.
Mylimojo laiškus, perrištus raudonu atlasiniu kaspinu.
Vaikystėje nešiotus, jau parudavusius, žiedelius.
Kolekcionuotus pašto ženklus.
Pirmuosius piešinius.
Galbūt geriausios draugės padarytą draugystės apyrankę, kurios siūlai jau seniai prarado spalvą, ir kuri jau seniai nebeužsiriša ant rankos....

Aš turejau tokią dėžutę. Netgi ne vieną. Tik į jas mesdavau centus, likusius nuo priešpiečių. Nes turėjau tiek brangių daikčiukų, kurie nieku gyvu nesutilpo į tokią dėžutę.

Milžinišką pluoštą laiškų, tvarkingai surūšiuotų didžiulėje kartoninėje dėžėje.
Pilną voką rinktų užrašų knygelių lapelių, dėl kurių reketuodavau visas klasiokes.
Pradinėse klasėse prirašytų sąsiuvinių su burimais "myli jis tave ar ne?".
Geriausios vaikystės draugės padovanotą plaukų segtuką su zuikiu (kaip aš tada tokio norėjau!)
Senutėlę, su jau pageltusiais puslapiais knygą apie Mažylį ir Karlsoną, kurią radau močiutės prakurų dėžėje.
"Spice Girls" kasetę, kurios nesiklausiau jau gal 10 metų.
Galiausiai - krūvą saldainių popierėlių, kuriuos pauosčiusi dar užuodžiu vaikystėje taip mėgto šokolado kvapą.


Kiti turbūt visa tai apibūdintų kaip šlamšto krūvą.
Ar sentimentalios bobos per jos trumpą gyvenimą prikauptą turtą.
Kurį reiktų išmest.
Išdalint.
Sudegint.
Nes kasetės jau tikrai mp3 grotuvų amžiuje nebesiklausysiu.
Ir tais vaikiškais burtas netikiu. Ir turbūt niekada ne netikėjau.
Nes negerai prisirišti prie daiktų.
Ypač prie tų, kurie jau nebereikalingi.

Bet aš to nedarysiu.
Neišmesiu.
Neišdalinsiu.
Nesudeginsiu.
Nes tik jie ir mano atsiminimai yra vieninteliai dalykai iš mano praeities.
Ir iš santykių su kitais žmonėms.

Kaltas ruduo

Sirgti yra negerai. Sirgti yra labai negerai. Sirgti yra labai labai negerai. Sirgti yra blogai.
Nes tada skauda gerklę, varva nosis (aš save tuoj pradėsiu vadinti "popierinių servetėlių naikintoja"), ir tenka vaikščioti pasidabinus "nuostabiausiu" sezono aksesuaru - raudona nosim.

Ir dėl visko kaltas šaltis. Kaltas ruduo. Atrodo, jog iš mano gyvenimo būtų išbraukti du mėnesiai, o aš staiga prabudau lapkričio vidury.
Nėra to spalvingo rudens, nudažančio medžių lapus taip fantastiškai, jog man nieko kito nesinori, tik sėdėti parke, žiūrėti į juos ir stebėtis pasakišku gamtos grožiu.
Nėra to gaivaus rytmetinio oro, kurio įkvėpus savaime išsiblaško visi miegai ir nori nenori veide atsiranda šypsena.
Nėra geros nuotaikos. O iš kur ji bus, jei visi kosėja, sloguoja ir netrokšta nieko kito, kaip "karštos arbatos ir šiltos anklodės".

O aš norėčiau sugebėt užkonservuot va tokį rudenį į ,pavyzdžiui, puslitrinį slovikiuką, ir užėjus blogai nuotaikai, lietui ar šalčiui, jį atidaryt ir ....

.....įkvėpti gaivaus rudens...

Šalta ir tamsu.

Šalti rytai ir dar šaltesnės naktys.
Šalti žvilgsniai, kurie mane nužvelgia taip, jog net šiurpuliukas nubėga man per nugarą.
Šaltos rankos žmonių, kurie man jas ištiesia nenuorom pasisveikindami.
Ir dar šaltesnės tų žmonių širdys.

Tamsios naktys be žvaigždžių.
Tamsios mintys tų,
kurie gyvena jausdami vien neapykantą ir pyktį kitiems.
Jų ir sapnai turbūt tamsūs, kaip ir Jausmai , kurie užgesina bet kokį spindesį akyse.

Nenoriu tapti žmogumi su ledine širdimi ir nespindinčiomis akimis (o tokių žmonių teko pažinti).
Nenoriu būti tamsi asmenybė.
Noriu gyventi šviesoje ir spinduliuoti šilumą kitiems.
Noriu, kad ir kiti taip gyventų...